JI | #2

Ji, išbėgusi lygiai trečia valanda nakties į lauką, užverčia galvą ir šypsosi. Šypsosi žvaigždėms., planetoms, kometoms, skrendantiems lėktuvams, dulkėms, net juodosioms skylėms. Ji žino, kad visa tai Ją mato. Kad ji nėra tokia maža mergytė. Jau nebe. Ji žino, kad dabar jau užaugo. Bet vis dar nenori (o gal tik nori išlaikyti dalelę svajonės?..) paleisti savo draugių. Tad kiekvieną vakarą išbėgus laukan Ji ne tik plačiai nusišypso - Ji atsigula ant žolės (šlapios, sausos, šaltos, tai visiškai nesvarbu...), išskečia rankas lyg lauktų mylimojo ir pasakoja... Žemei ir Visatai. O jos kantriai klauso. Merkia akį. Glosto plaukus. Ramina. Bučiuoja lietaus lašais. Ir tada Ji supranta, kad niekada neliks viena. Kad visada turės jas - Žemę ir Visatą - kurios bus pasiruošusios Ją išklausyti.
Tad šiąnakt Ji užmiega ramiai. Nes žino. Kad yra girdima.

Komentarai

  1. KNYGŲ MERGAITE!Tai nepakartojama.Tu negali nerašyti.Nebausk mūsų savo tyla.Kelk viską,ką esi sukūrusi,nebūk savanaudė laikydama tai tik sau... AČIŪ.Tai tikriausia atgaiva sielai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai ačiū! Be galo malonu tai girdėti. :)) Pasistengsiu! 😇

      Panaikinti
  2. Oho.. Nuostabu, jau seniai nesu skaičiusi ko nors gražesnio :) tavo kūryba - labai puiki, nenustok rašyti ir toliau džiugink nuostabiais kūriniais :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą