PATIRTIS: LENKIJA 2016

Taigi, Emilija liepos 22-24 dienomis svečiavosi kaimynėje Lenkijoje. Na gerai, nuo pradžių.

Diena numeris vienas.
Ryte kėliausi 3. Autobusas iš Vilniaus pajudėjo 4:50. Taigi pamiegojau jame. Labai užsiknisau važiuodama. Tačiau negaliu skųstis, esu įveikusi ir ilgesnių distancijų. Šį kart - vos 9 valandos kelio. Nedaug. Vakare pasiekėme nuostabiąją Krokuvą. Pabuvome mes ten neilgai. Bet įsitikinau, kad kol kas Krokuvos senamiestis yra pats gražiausias senamiestis, kokį man kada nors teko matyti. Taip pat tuo metu ten vyko Jaunimo Dienos 2016. O DIEVE. Man užteko 10 minučių pastovėti su minia, išgirsti "tikiu" ir aš jau verkiau. Esu tikinti. Ne, neinu į bažnyčia kiekvieną sekmadienį, bet esu tikinti. Net labai. Taigi toks renginys atvėrė tikrai begalinę erdvę mano širdelėje. Net klausiau gidės ar negalėtų jie per klaidą palikti čia mane. Pasakė, kad ne. Aišku, apsilankiau ir knygyne. Tačiau mintys dabar vis grįžta prie matyto renginio. Žinot, nuostabu matyti tokia gausybe bendraamžių kurie tiki. Čia ir dabar. Kurie apkabina tave ir jiems visiškai nesvarbu iš kur tu, ar kokios tautybės. Tai veža. Tikėjimas veža. Jei jūs netikit ir sakot, kad Jo nėra, aš jums nieko nesakau. Tik daug prarandat.

Diena numeris du.

Šiandien mes važiavom į Zakopanę. Tikėjausi didelio kalno. Tikėjausi. Laba diena. Ten kaip mūsų piliakalnis, o ne kalnas. Bet, ai... Kokia panorama atsiveria nuo jo... Ou jeez... Žodžiu, labai gražu. taigi pusę dienos važiavom vien ten. Kamščiai tai kažkas įspūdingo. Blogąją prasme, žinoma. Taigi ten tik pasivaikščiojome, kažko labai ir neaplankėm. Vėliau keliavome į katedrą Krokuvoje, ten tai įspūdinga buvo. Tik va, negalima fotografuoti. Bet žodžiu. Emilija vėl verkė. Bažnyčiose tiesiog surandu tokia ramybę, kurios niekur kitur nepatiriu. O ten, dar matant begales tikinčiųjų tai buvo nuostabu. Dar aplankėme ir Vieličkos druskų kasyklas. Įspūdinga. Dar įspūdingiau būtų buvę, jei gidė nebūtų šnekėjusi rusiškai. Nesupratau nieko. Tik pavienius žodžius. Ugh. 




Diena numeris trys.


Trečiąją dieną mes palikome savo viešbutį ir patraukėme namo. Pakeliui užsukome į Chestokovą, kuri garsėja savo juodosios madonos paveikslu. Pagal legenda, viduramžiais buvo norima jį sunaikinti, taigi vienas karys kirto į paveikslą du kartus kardu (tie kirčiai aiškiai matosi realybėje, paveiksle) ir kai užsimojo trečią krito negyvas. Vėl gi, tai buvo kažkas. Pamilau. Dievą, žinoma. Uždegiau jau antrą žvakutę už mirusiuosius. Ir toliau laukiau eilėje. Net nežinojau tuo metu kokioje. Tačiau pasirodo, kad tai buvo eilė prie takelio, kuris eina aplink Šventąjį paveikslą. Nuostabu. Nuostabu kai laikai savo rankas delnais į viršų ir prašai ne ko kito, bet stiprybės, meilės, sveikatos... Kai kartu su kitais klaupiesi ir eini. Ir visiškai dzin, kad grindys mūrinės ir kad skauda kelius. Tai nesvarbu. Svarbu buvo jausmas kuris aplankė einant. Ta begalinė ramybė. Visiems linkiu ją pajusti. Prižadu ten grįžti. Tik viena. Ir tiesiog klūpėti. Semtis jėgų. Atrasti ramybę sieloje. Tikėti.




Tikėkit. Nes be tikėjimo... Sunku. 

Komentarai

Rašyti komentarą