PATIRTIS: JMBS STOVYKLA 2016

Pirmą kartą grįžusi namo jaučiuosi taip, lyg būčiau iš jų išvažiavusi. Jaučiuosi taip, lyg viską būčiau palikusi ten. Taip lyg namai nebebūtų mano namai. Praėjo vos keletas valandų, o aš visų nesveikai ilgiuosi. Ilgiuosi vaikinų ir visų jų sukurtų juokelių, vadovų prikolų, kartu dainuojamų dainų, buvimo būryje, jūros, smėlio lovoje... Ši mažytė jau spėjo tapti mūsų daina. Ją girdėjom visur, iš visų burnų skriejo žodžiai. Neįsivaizduojat kaip sunku rašyti per ašaras. Važiuojant namo visą laiką verkiau, nes... Gera kai surandi tikresnius namus, kai  jautiesi labiau savas nei prie savų.
Atvykus buvo gera sužinoti, kad aš ir draugės gyvensime viename kambaryje. Žiauriai fainai, pagalvojau. Tuomet susipažinome su keturiomis kitomis kambario draugėmis, be galo nuostabios asmenybės. nebuvo nė vieno vakaro, kad tylėtume. žadinome vaikinus iš miegų belsdamos į sieną, dainuodavome, pasakodavome, išsikalbėdavome. Dabar sėdint man jau visko trūksta. Atrodo, va dabar turiu eiti į lauką prie būrio, kur visi kartu valgysime vakarienę. Žodžiu. Pirmoji diena buvo apsipratimui. Nuėjome visi į jūrą, išsimaudėme su drabužiais. vėliau - bendra fotografija.
Kėlėmis 8:00, pasiruošus laukė mankšta, tuomet pusryčiai ir kelionė į Pajūrio Regioninį Parką, kur buvome supažindinti su Baltijos jūros vandeniu, jo druskingumu, ten gyvenančiomis žuvimis ir taip toliau. Paleidus trumpus filmus, beveik visi išsimiegojome. Arba pabūvome interneto platybėse, mat ten yra wifi. Vėliau laukė pietūs, laisvas laikas, paskaita ir taip va. Labai įdomiai. Taip pat per talentų vakarą ant scenos užlipome visas būrys (šiaip tai du būriai, tačiau mes buvome kaip vienas kumštis, ar bent jau stengėmės tokiu būti) ir sudainavome Svajoklį.
Tobuliausia man buvo naktinis žygis. Tikėjausi jo paprasto. Tačiau čia mums reikėjo atsiimti savo vėliavas ir tai buvo ne-re-a-lu. Sutikome Undinę, Baltakepuraitę, Kiškį ir dar ten kažkokia Miškinę. Tiesa, buvo viena vieta po kurios visi ėjome nuleidę galvas. Bet dzin. Svarbu, kad viskas buvo tikrai nuostabu. Atgavome savo vėliavas ir tai tikrai įsiminė. Kur čia neįsimins šlapi, sunkūs ir smėlio pilni batai. Žygio metu lijo ir, nežinau kaip kitiems, tačiau man labai patiko.
Aišku, kaip nebūčiau aš, jei nepaskaityčiau knygos. Neįmanoma gi.
Buvo nuostabu stebėti žaibus, lietų, tiesiog audra jūroje.
Taip pat vyko paskaitos su žurnalistu, kurio vardo nebe pamenu. Tačiau iš jo pasisėmiau tikrai daug geros ir naudingos informacijos.
Taip pat vyko putų mūšis, po kurio visi nuėjome maudytis į jūrą. Jūs net neįsivaizduojate kaip gerą įsikibti į nepažįstamą asmenį ir matyti jo šypseną, o ne tą "wtf, ką čia, blemba, darai" veidą. Bangos didžiulės. Paskutinis vakaras, tad jūra leido pašėlti jose. Vakare buvo nuostabūs vaizdai.
Pamilau ten visus buvusius žmogiukus, savo būrį, žinoma. Su kitais negalėčiau pasakyti, kad labai bendravome. Kadangi mes vyriausi, stengėmės laikytis iš vien. Ir, kaip mūsų Eglutė (vadovė) sakė, mes pavirtome vienu galingu kumščiu. Labai mumis didžiuojuosi.
Nesitikėjau sutikti tokių nuostabių žmonių, nesitikėjau, kad verksiu. žadėjau išlikti stipri, tačiau kaip Sauliaus ir Eglės akyse pamačiau jausmus nebeturėjau vietos saviesiems. Myliu visus tuos žmonės, noriu ten grįžti. Namuose nebesijaučiu taip, kaip ten. Nuo šiol tie žmonės, Karklė, Žilvlčio stovykla, vadovai, jūra, jie bus mano nauji namai. Kiekvienam iš jų atidaviau dalį savo širdies. Dar nesu taip verkusi dėl nieko. O dar klausantis mūsų dainos jausmai tampa stipresniais už bangas.
mūsų brangiosios undinėlės :3
nelegalių kebabų vėliava
 jūra po visų žaibų, perkūnijos ir tiesioginės audros
 vienoje pusėje matosi saulė ir debesys, o štai kitoje - lietus ir toliau besitęsianti audra
 aš nebūčiau aš, jei neperskaityčiau nors skyrelio :3
 vakaro dangus on point 
 ir ofc, aš nusisukus. madinga gi.


Komentarai

  1. Visiškai Tave suprantu. Pati pastarąją savaitę buvau iśvykusi į Jaunųjų śaulių II-ąją ugdymo pakopą. Šakės. Vakar, grįžusi namo, supratau, kad mieliau ten sėdėčiau mėnesius nevalgiusi, toliau besikeldama 6 ryto ir per lietų žygiuojant į valgyklą, nu nes ten jaučiausi kaip tikruose namuose. Ne veltui sakoma, kad LŠS, tai antri namai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Visiškai sutinku! Jaučiuosi kaip nesava.

      Panaikinti
    2. Aš iš tos nevilties, kad turėjau palikti kareivines, pirmadienį vėl į jas grįšiu laikytis III Jaunųjų šaulių ugdymo pakopą. :DD

      Panaikinti
    3. Pas mus bus kitose pamainose kiti vadovai, tai nesinori grįžti :D bet kitais metais tikiuosi pavyks :3

      Panaikinti
    4. Laikysiu špygas už Tave. :D Tokie prisiminimai nesimėto. ^^

      Panaikinti
  2. Vajezau kaip pavydas mane užplūdo skaitant šį įrašą. Nuostabiai praleistas laikas, jausmai va ką tikri draugai padaro taip ?? :D <3

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikrai taip! Tikiuosi nenutrūks tas bendravimas ir dar susimatysim :')

      Panaikinti
  3. nuostabu, kad išbandei stovyklą (man rodos tu rašei mano blog'e, kad vasarą nori tai padaryti) ir dar su tieeek įspūdžių. žinau tą jausmą. "buvo viena vieta po kurios visi ėjome nuleidę galvas.", mergyt, o plačiau kas papasakos, ką? :-D negalima taip erzint!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nemalonus įvykis šiaip. Bet tik tiek pasakysiu, kad buvo mums užduotys ir vienoje vietoje keli vaikinai buvo apsirengę karininkais, pradėjo mėtyti tas tokias bombioškes, bet taip, kad nepataikytų. Mes pagalvojom, kad juos "sulaikyti" yra mūsų užduotis. Ir ten naktį truputi muštynės įvyko. Tai truputi vis vien nuotaikos dingo.

      Panaikinti
  4. O mergyt, tiesiog turėjei tobulą stovyklą! Veikla ir žmonės ir... Po kiekvienos stovyklos grįžus namo jaučiama nuostalgija... Ketini kartoti kitais metais (jei ji vyksta kiekvienus metus) ar bandysi kokią naują stovyklą? :)) Kai paragauji stovyklos skonio, tai negali net sustoti (bent man) :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtinai bandysiu kitais metais! Šiaip kitąmet žadu per vasara į dvi stovyklas nukeliauti, tikiuosi pavyks :D

      Panaikinti

Rašyti komentarą