JENNIFER ECHOLS „MEILĖS ISTORIJA“

Jennifer Echols yra viena iš mano autorių. Jos rašymo stilius, vartojami terminai ir tas subtilus sarkazmas man be galo patinka. Šios knygos pavadinimas - „Meilės istorija“ - man skambėjo be galo banaliai ir tiesą sakant, nesinorėjo imti į rankas. Sprendžiant iš pavadinimo tikėjausi panašaus romano į tuos, kuriuos skaito mano močiutė ir kurie, bent jau dabar, man yra per daug saldūs. Klydau. Iš dalies. Tačiau ar galime pakalbėti apie viršelį?! Nebeatsimenu kada paskutinį kartą mane taip žavėjo knygos viršelis! Visas tas akvarelinių dažų ir fone esančio teksto susivienijimas į kažką nuostabaus yra... nuostabu?
Pagrindinė knygos veikėja - Erina Blekvel - yra, o tiksliau buvo, sėkmingo žirgyno paveldėtoja. Tačiau valdingoji močiutė jį perrašo žirgų prižiūrėtojui Hanteriui. Erina išvyksta į Niujorką įgyvendinti savo svajonės - tapti rašytoja ir studijuoti kūrybinį rašymą. „Niujorkas - miestas, kuris niekada nemiega, bet jis pavargsta.“ O čia jau galime ir nuspėti, kad Erina sutiks Hanterį. Tačiau. Ji nežinojo, kad ir jis studijuoja kūrybinį rašymą. O čia ji visai nepagalvotai visas savo istorijas rašo apie jį ir savo fantazijas, kuriose af yra jis. O jis pradeda rašyti istorijas ne tiek kiek apie ją, bet skirtas jai. Ir jie abu tai supranta, bet sutinka žaisti šį žaidimą. Įvykiai pradeda rutuliotis po to, kai Eriną partrenkia taksi ir ši atsiduria ligoninėje, kurioje savanoriauja, guess who, Hanteris. Po jos vaikinas merginai sukuria istoriją apie tai, kad namuose, kartu su močiute, jos laukia seniai dingęs tėvas (jos mama mirė, o tėvas iš karto po to dingo ir ji daugiau nieko apie jį nežinojo). Hanteris net sukrauna merginai lagaminus ir tik parvykus į namus, į žirgyną, mergina supranta, kad tai buvo melas. Tačiau vėliau tik karščiau. Pora taikosi ir pykstasi, bando suprasti vienas kita. Grįžus Erina ir Hanteris žengia lemtingą žingsnį. Po jo Erina viską sugadina su savo parašyta istorija. Artėjant Padėkos dienai ji lieka bendrabutyje. Tačiau vieną rytą ji pamato Hanterį šalia savęs, tyliai kraunantį daiktus į jos lagaminą ir pasakantį, kad jie važiuoja namo, kad močiutė ją myli ir jos pasiilgo. Erina nebesispyrioja ir tik nuoširdžiai nusišypso.
Ši rašytoja man patinka tuo, kad niekuomet neduoda tikslios pabaigos. Ji leidžia pasirinkti, kaip toliau viskas vyks pačiam skaitytojui. O tai visuomet žavi. Tačiau jei man tektų šią knygą apibūdinti daina tai tiksliausiai tiktų I hate you I love you. Čia maždaug vien pavadinimas tai tobulai tinka.