Kam nors taip būna, kad tu sugalvoji dėstymą ir pastraipą, bet įžangos niekaip? Tai va. Man taip būna. Tada pradedu rašyti grynas pievas kaip dabar.
Istorija apie penkiolikametę merginą vardu Džesė ir jos senelį. Džesė dievina plaukimą, o senelis tapymą. Knygos veiksmas vyksta vasara, tiksliau, rugpjūtį. Jos senelis, po širdies infarkto, nori nuvykti į savo tėviškę ir užbaigti paskutinį savo paveikslą. Vos tik nuvykus, mergaitė pamilsta vietą (Jei pati ten nuvykčiau, jūs manęs niekaip iš ten neiškrapštytumėt. Įsivaizduokit: kalnai, upelis, vieškelis, ir sodyba, aplink kuria jokių kaimynų. Tu gyveni vienas, tik tu ir tavo mintys. Daug kam tai sukeltų nepasitenkinimą, bet man? Kalnai, jokių žmonių aplink mane, tik aš ir mano mintys. Geresnių atostogų ir prašyti negalėčiau.). Džesės senelis bando nutapyti paskutinį savo paveikslą pavadinimu „upės sūnus“, o pavadinimus paveikslams jis duoda itin retai. Tačiau po vienos, kitos dienos tapymų jis pats pradeda suprasti, kad daugiau nebegali. Tuomet Džesė sutinka vaikiną, kurį ji matė tik plaukiojantį. Jo patarimu, ji virsta savo senelio rankomis. Nors po tokio iššūkio senelis jaučiasi kaip niekad pavargęs ir pats nusprendžia, kad jam reikia į ligoninę, būna be galo laimingas savo užbaigtu paveikslu. Tuomet Džesė paslaptingam upės berniukui prižada, kad auštant bus kalno viršūnėje, prie pat šaltinio. Anksti ryte atėjus, jis paprašo, kad ji su juo plauktų iki pat jūros. Kelias gan tolimas, ir Džesė nepasitiki savo jėgomis, todėl nusprendžia neplaukti. Ji matė, kad vaikinas liko įskaudintas. Parėjusi namo rado senelio draugą Alfredą. Jis mergaitei pasakė, kad senelį kuo skubiau išvežė į ligoninę ir jos laukti nebebuvo laiko. Alfredas pradeda girti senelio kūrinį, mat tai vienas geriausių jo portretų. Geriau įsižiūrėjusi Džesė supranta, kas paveiksle upės berniukas, o sužinojusi, kad tai senelis jaunystėje, mergaitė apstulbsta. Nieko nelaukdama ir neaiškindama šoka į upę ir stengiasi kuo greičiau pavyti jį. Po devynių valandų plaukimo, ji jaučiasi pavargusi, tačiau pasieka jūrą. Ir pasiveja jį. Vos išlipus ją pasitinka žmonės, kurie visą tą laiką jos ieškojo. Vos tik ją radę, visi važiuoja pas senelį į ligoninę, ir sužino, kad prie trisdešimt minučių senolis paliko šį pasaulį. Tuomet Džesė suprato, ką upės berniukas norėjo pasakyti, kai tarė, kad tai jo gyvenimo kelionė.
Tikėjausi, kad ši knyga bus vienas tų „galėjo būti ir geriau“ skaitinių. Savaitgalį nusprendžiau pasilikti pas močiutę ir žinoma, palikau savo knygą namuose. Nupėdinau iki bibliotekos ir pasiėmiau pačią pirmą knygą. Ėmiau su tikslu, kad perskaitysiu ją per dieną pas močiutę, tad labai storos nesirinkau. Pradėjus skaityti, įtraukė jau pirmi žodžiai. Niekaip negalėjau jos padėti į šalį, knyga mane tiesiog prikaustė.
Istorija apie penkiolikametę merginą vardu Džesė ir jos senelį. Džesė dievina plaukimą, o senelis tapymą. Knygos veiksmas vyksta vasara, tiksliau, rugpjūtį. Jos senelis, po širdies infarkto, nori nuvykti į savo tėviškę ir užbaigti paskutinį savo paveikslą. Vos tik nuvykus, mergaitė pamilsta vietą (Jei pati ten nuvykčiau, jūs manęs niekaip iš ten neiškrapštytumėt. Įsivaizduokit: kalnai, upelis, vieškelis, ir sodyba, aplink kuria jokių kaimynų. Tu gyveni vienas, tik tu ir tavo mintys. Daug kam tai sukeltų nepasitenkinimą, bet man? Kalnai, jokių žmonių aplink mane, tik aš ir mano mintys. Geresnių atostogų ir prašyti negalėčiau.). Džesės senelis bando nutapyti paskutinį savo paveikslą pavadinimu „upės sūnus“, o pavadinimus paveikslams jis duoda itin retai. Tačiau po vienos, kitos dienos tapymų jis pats pradeda suprasti, kad daugiau nebegali. Tuomet Džesė sutinka vaikiną, kurį ji matė tik plaukiojantį. Jo patarimu, ji virsta savo senelio rankomis. Nors po tokio iššūkio senelis jaučiasi kaip niekad pavargęs ir pats nusprendžia, kad jam reikia į ligoninę, būna be galo laimingas savo užbaigtu paveikslu. Tuomet Džesė paslaptingam upės berniukui prižada, kad auštant bus kalno viršūnėje, prie pat šaltinio. Anksti ryte atėjus, jis paprašo, kad ji su juo plauktų iki pat jūros. Kelias gan tolimas, ir Džesė nepasitiki savo jėgomis, todėl nusprendžia neplaukti. Ji matė, kad vaikinas liko įskaudintas. Parėjusi namo rado senelio draugą Alfredą. Jis mergaitei pasakė, kad senelį kuo skubiau išvežė į ligoninę ir jos laukti nebebuvo laiko. Alfredas pradeda girti senelio kūrinį, mat tai vienas geriausių jo portretų. Geriau įsižiūrėjusi Džesė supranta, kas paveiksle upės berniukas, o sužinojusi, kad tai senelis jaunystėje, mergaitė apstulbsta. Nieko nelaukdama ir neaiškindama šoka į upę ir stengiasi kuo greičiau pavyti jį. Po devynių valandų plaukimo, ji jaučiasi pavargusi, tačiau pasieka jūrą. Ir pasiveja jį. Vos išlipus ją pasitinka žmonės, kurie visą tą laiką jos ieškojo. Vos tik ją radę, visi važiuoja pas senelį į ligoninę, ir sužino, kad prie trisdešimt minučių senolis paliko šį pasaulį. Tuomet Džesė suprato, ką upės berniukas norėjo pasakyti, kai tarė, kad tai jo gyvenimo kelionė.
Kodėl ši knyga mane vėl paveikė aš atsakymo neturiu. Gal būt todėl, kad kai pati atėjau į šį pasaulį, abu mano seneliai jau buvo išėję? O gal todėl, kad šis kūrinys iš tiesų taip neįtikėtinai gerai parašytas ir jo norėtųsi daugiau?
Komentarai
Rašyti komentarą